Pagal psicho-dėsnius, kai galvoj netvarka, reikia tvarkytis namus. Taip aš sutvarkiau raštliavų namus, ko nuoširdžiai per ateinantį dešimtmetį atlikti nesitikėjau.
Bekeliant visus rašinėlius iš naujo keliavau per praėjusius įvykius, keliones, nuotaikas ir patyrimus, kuriais tuo metu gyvenau. Atpažinau visokių labai skirtingų savo pusių.…
Sausis pasiekė savo kulminaciją. Išmušė didingus aštuonis. Ir baigėsi. Kartu su keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir visu kitu snargliakosčiu. Nepamenu, ar tąmet snigo…
Per pastaruosius dešimt metų kraustausi dešimtą kartą. Kiekvienas kartas būna vis kitoks. Didesnį ar mažesnį lagaminų ir dėžių kiekį vis vežu ne tik į skirtingus namus, miestus, šalis, bet ir į skirtingas nuotaikas, bei socialinius statusus.…
Niekada neturėjau sesers. Nei brolio. Nelabai suprantu, ką tai reiškia ir kokia yra jų funkcija. Todėl atsiradus P, supratau, kad bus kažkas naujo. Ne tik tai, kad teks auginti pametinukus, ir kažkaip nei vieno nepamesti, bet dar ir stebėti besivystantį #seserizmą.…
Norėjau parašyti, bet atrodė bus per tamsu. O skaityti nei tamsos, nei tamsoje niekam nemalonu.
Bet tada, belaukdama tradicinio asmeninio gimtadieninio eilėraščio, perskaičiau visus tuos, kurie susikaupė nuo 2014. Dar tikiu, kažkur yra senesnių, tik kitu formatu. Gal kokioj dar neišpakuotoje dėžėje.…
Su visokiais trumpametražiais nesklandumais pasileidome su Vėtra į labai sėkmingas atostogas. Daugiau mažiau dviese – su savaitgaliniais vabaliuko pasidžiaugimo tėčiu intarpais ir naujais draugais. Kai visi pasveiko ir jau galėjome įkvėpti nekepto oro, prasidėjo pasimėgavimas gaiviu pušyno kvapu, sūriu drėgnu vėju, ir tuo mažu, kuris atbėgo susipažinti su Vėtra.…
Jei ilgesnį laiką vėpsai į dangų, gulėdamas ant žolės ar pro automobilio stoglangį, gali pamatyti tą kitą priešingą pasaulį, su žydrais vandenynais ir snieguotomis kalnų viršūnėmis. Tik mes tai vadiname dangumi ir debesimis. Tarp jų ir mūsų, kažkur viduryje joja balti pūkuoti žirgai, baltos meškos, slibinai ir kiti sutvėrimai atgiję vaizduotėje.…
Tikrai apie nieką svarbaus.
Štai taip aš įsivaizduoju gyvenimą saunoje. Kai karšta atrodo net kvėpuoti. Tada stengiuosi kur nors pažeme gulėti namuose, nes žemiau – vėsiau. (O lyg turėtų atvirkščiai būti, jei pvz.: tikėtumėme, kad ten egzistuoja pragaras, į kurį eisi už visus minusinius karmos taškus.…
Ne. Ne apie prancūzus.
Savaitgalį naktimis už lango prūde kvarkė varlės. Varlės, kurios taip ir netapo princais ir princesėmis. Bent jau taip įtariu, nes ko daugiau ten šitaip baisiai klykti? Aš tuo tarpu varčiausi nuo vieno šono ant kito maitindama savo nemigą ir galvodama apie jų nepaliaujamą pasipiktinimą dėl savo likimo gimti varlėmis ir niekuo daugiau nevirsti.…
Žaviuosi žmonėmis, kurie natūraliai moka matyti dienos džiugesius. Gal taip kiekvienas mokėtumėme, jei akimirką sustotumėme ir dėmesį atkreiptumėm. Na, juk bet kokiu atveju rastum, kuo pasidžiaugti. Neva – „Šiandien nesnigo. Bet juk birželis.. Na, taip. Tai kaip gerai, kad nesnigo.“ Ir panašiai.…
Ant savo odos turiu dvi tatuiruotes. Viena atsirado kažkada jaunystėje iš „nes taip sugalvojau“. Pamenu, kad kai ją darė iš skausmo buvau pamiršusi kvėpuoti. Daugiau nieko nepamenu. Ar todėl, kad tai buvo prieš 14 metų, ar dėl to, kad adatų sukeltas pojūtis sukėlė man amneziją – nesu tikra.…
