Sako „Tu liūdesį paversk kūryba. Tu gali.“, o aš nežinau iš kurios pusės ją palytėti, nes savęs nerandu.
Apsiginklavusi spalvotais pieštukais, siūlais, dažais, virbalais, karoliukais, vilnom, adatom ir teptukais, gražiomis užrašų knygelėmis ir kompiuterio mygtukais, nesibaigiančių filmų fone, einu į kasdieninį mūšį su būtimi. Nes tiesiog būti savyje ir su savim taikoje ir ramybėje nesugebu. Ir didžiausias priešas tampa naktys, kai baigiasi knygos ir verksmas praryja vienintelį laukiamą pakeleivį – miegą… kuris ateina per vėlai.
Klausia „Kaip gyveni?“, o aš atsakau „gyvenu“, nes meluoti nenoriu, o nuo tiesos springstu.
Sako, turi būt laimingesnė, negu buvo ji. Tik aš nežinau, kur rasti tą šulinį, iš kurio galėčiau pasisemti laimės. Dar ne pakankamai lijo lietus…
