Traukiniu važiuoja moteris. Lyg nukopusi iš Merquez’o romano “100 metų vienatvės”. Ir iš gilių raukšlių jos veide atrodo, kad būtent tiek ji gyvena… Visus šimtą metų. Ir kiekvienoj raukšlėje giliai apsigyvenusi istorija… Apie pagimdytus vaikus, mirusius katinus, keliones traukiniais, valomą žuvį, palaidotą sutuoktinį, sodo ravėjimą šventes ir gyvenimą… Nuo galvos iki kojų juoda. Net ir pražilę jos plaukai dvelkia juodumu. Ir blizgantys karoliukai ir kvarbatkėlės ant megztuko visiškai atstoja tą suknelę, kokia įsivaizduotum vilkint moterį iš romano.
Ar tu laiminga, moterie, važiuojanti traukiniu iš Lisabonos į šiaurę, dėvėdama juodus rūbus, žiūrėdama į pakelės peizažus, skaitydama laikraštį, valgydama sausainį ? Ar tu laiminga? Ir ką tu padarei prieš 50 metų, kad tokia būtum?
Ir tuomet mano senoji portugališka dama užsnūsta… o vos užsnūdusi pradeda žagsėti…
Ačiū “dievui” už ironiją :).
