Įsivaizduoji tekančią saulę, ar dar minutę prieš ją, kai prabunda ledų pardavėjai. Skubėdami krauna dar apsiblaususius įvairiaspalvius ledus, kol šie nepradėjo purkštauti, kad vėl bus dalinami į kairę ir dešinę. Nenorom nusipiešia ant veido šypseną „Buon giorno, Signorina“ , tikėdamiesi, kad nepranyks iki vakaro, belipdant tūkstančius litrų ledų į skirtingo dydžio indelius. Apie vidurnaktį jie pradeda mindžikuoti nuo kojos ant kojos, žinodami, kad rytoj viskas prasidės nuo pradžių. Ir taip kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį..
Ledų pardavėjų karjera tęsiasi maždaug tiek kiek Palangos padavėjų. Trumpai ir sekinančiai. Nebent esi ledainės savininkas. Bet tai jau visiškai kitas rangas, kuris leidžia būti su natūraliu veidu. Panašiai kaip gražios moterys. Šita prabanga, suprantama, ne kiekvienam. Vis gi, tą trumpą laiką jie dalina it šventą komuniją mažiau ir daugiau netobuloms moterims, gaivius debesis vaflyje spurdantiems vaikams ir visai kitais dalykais susidomėjusiems vyrams ir tikisi nušvitimo.
Aš tikiu ledų pardavėjais. Amen.
Vaikštant tame nesibaigiančiame įspūdingų langinių muziejuje užsiimi žmogus statistiniais skaičiavimais apie gyvenimo džiugesį, kurio beje jokie pardavėjai nedalina. Tiesą sakant, aš nelabai suprantu, kas tai tiksliai yra, bet nardant toje žmonių jūroje gali atpažinti užuomazgas ir tam tikras koreliacijas: 1. Gyvenimo džiaugsmas ≠ kompanijos turėjimo džiaugsmui. 2. Kompanijos turėjimas nėra statistiškai reikšmingas gyvenimo džiaugsmo egzistavimui. 3. Joks kintamasis neturi statistiškai reikšmingos įtakos džiaugsmui ledų pardavėjais.
Na, būtų kokį kiekybinį ar kokybinį tyrimą ne pro šalį atlikti…
Kai buvau maža, galvojau, kad kai pasieki viršutinį autobuso „turnika“, tai jau būni užaugęs. Yra autobusų, kurių „turnikų“ aš vis dar nepasiekiu. Ir jau nebepasieksiu. Et.