Pradžioje maniau, kad bus panašu į Wasmo. Šalta, tamsu, niūru, dramatiška ir nelaiminga. Na žinoma, priklauso nuo knygos – bet turbūt daugmaž nuotaika būtų panaši. O iš tiesų viskas daug panašiau į Bacho ” Džonataną Livingstoną Žuvėdrą”. Ne turiniu – ne. Jausmu ir spalvom. Ir garsu. Ir jūra susimaišiusi su dangum. Prie jūros gyventi noriu. Gyventi noriu?
Ir ta ramybė… Neįkainojama ramybė. Tik vanduo atsimušantis į laivų šonus. Ir žuvėdros. Didelės klykiančios žuvėdros.
Ir nieko nelaukti. Šviesaus/tamsaus rytojaus; nerimo; žmogaus; devinto katės gyvenimo; istorijos, kuri niekada neįvyks; laimės, kuri savaime neateis; visiškai nieko nelaukti. Būti.
Lyg naują dainą, šviežų oro gurkšnį įkvėpus. Naują gyvenimą. Jei tik jis šiandien prasidėti galėtų…. Ten, kur niekada žmonių nebuvo gyventa. Ten, kur gali susikurti save iš naujo. Ten, kur nieko netrūksta.
Susikrauti kuprinę ir išeiti. Tolyn. Į geležinių medkirčių šalį, kad ir kur ji bebūtų.
Ir tamsa iš tiesų nėra tokia tamsi, kai plačiai atsimerki.
Nebent žuvėdra apšiktų.