Vaikštant mieste sutemus, visada stebiu žibančius langus. Ieškau to, kuriame norėčiau gyventi. Labai keista, bet kad ir kiek gražus būtų vaizdas to lango viduje, dar neradau tokio, kuriame iš tiesų norėtųsi būti. Gal kad atrodo ne savas? O kai ne savas, tai iš karto ir nejauku?…
Author: RG
Apie rytus.
Tyrai mamiškais reikalais kažkam sakiau nerašysiu, nes yra kas tokiu atveju grasino neskaityti. Bet negi dabar imsiu ir laikysiuosi savo duoto žodžio, jei taip pasaulyje dabar nemadinga? Gal ir nebūčiau rašiusi, jei nebūtų nutikęs šis šeštadienio rytas.
Tais kitokiais “moksliniais” šeštadieniais reikia keltis neįprastai anksti, nes mano varlytė yra tas “ilgai gyvuoju – ilgai miegu” paukštis.…
Apie pasirinkimus.
Pastebėjau, kad tašką B vis pasiekiu skirtingais būdais. Darau tą labai sąmoningai. Kartais keliu Š einu iki galo ir suku į kelią A. Kartais iš Š pasuku į kelią M, iš jo į kelią N ir tada į A. Kartais atsiranda dar kitas kelias, kurio pavadinimo nežinau, į kurį suku į kelią A, bet tai neturi jokios reikšmės, nes bet kokiu atveju – pasiekiu savo tikslą, tašką B.…
Apie sausį.
Sausis yra mano pilnatis. Atrodo, kad lygiai prieš septynerius metus jis atėjęs pakeitė mano DNR. Ir kasmet išaušus sausiui – išaušta keistų ir painių sapnų labirintai, susipynę su kasdieniais prisiminimais, nepriklausomai nuo to, kaip danguje keičiasi mėnuliai.
Sausį aš sapnuoju mamą.…
Apie zanūdiškumą.
Aš esu Zanūda. Taip aš augau nuo mažens. Nekėliau daug problemų, nemaištavau paauglystėje, gal tik angina per dažnai sirgdavau. Neišmokau plaukti, važiuoti dviračiu, slidinėti ar bėgti. Na, kad mažiau problemų būtų. O viso kito nemokėdama ir bandyti bijojau. Gal kokį kartą susilaužiau ranką, kieme gumą šokinėdama.…
Apie išėjimą.
Žmogus turi keistą manierą vis norėti priešingai nei turi. Garbanotų plaukų, kai savi tiesūs ir tiesių, kai garbanoti. Kad glostytų, kai muša ir muštų, kai glosto. Kad paleistų, kai stengiasi laikyti, ir prilaikytų, kai per erdvu. Vėsos per karščius ir šilumos per speigą.…
Apie sniegą.
Niekada nemėgau sniego. Pamačiusi pirmą baltą patalą niurzgėdavau “o nee” tiek kiek save pamenu. Niekada neišmokau džiaugtis tais žiemos teikiamais malonumais, o dovanas po egle man atrodė galėčiau susirinkti ir ten kur +25. Tikrai nesakau, kad dabar sniegynai man tapo būtinybė.…
Apie laimę ir nudistų paplūdimius.
Ji priartėdavo ir vėl nutoldavo nenuspėjamu laiku ir dydžiu. Netikėtu prisilietimu savo ilgais kaulėtais pirštais sukeldavo malonų šiurpą. Lengvai plazdendama nuo pėdų kildavo aukštyn link viršugalvio, svaigindavo. Išėjusi – palikdavo tuštumą, peraugančią į alkį. Niekada neužsibūdavo per ilgai, kad nustotum vertinti.…
Apie muses.
Kažkur tamsoj zyzia įkyri mintis. Kaip tos mažos musytės, kai per ilgai palieki ant spintelės arbūzą. Besiveisiančias greičiau nei sklinda garsas. Ir net tada, kai jau seniai nelieka arbūzo, jos tupi pasislėpusios ant spintelių briaunų ir didžiuojasi savo įkyrumu, vedančiu tave iš proto.…
Apie mėnesį trunkančią vėtrą.
…kuri kilo stipriai įsitvėrusi į šlapimo takus ir įsispyrusi į skrandį. (Na, prieš tai, kai darė atvirkščiai), apie suspardytus šonkaulius. Apie tuos visus “neleistinus” jausmus, kuriuos vis tiek paslapčia jauti, net jei mamiški vadovėliai neleidžia (vdrug visą likusį jos gyvenimą nulems tavo nerimo minutė), nes vos pradedi juos užgniaužinėti, dingsta ir bet koks ramybės kvapas.…