Aš esu Zanūda. Taip aš augau nuo mažens. Nekėliau daug problemų, nemaištavau paauglystėje, gal tik angina per dažnai sirgdavau. Neišmokau plaukti, važiuoti dviračiu, slidinėti ar bėgti. Na, kad mažiau problemų būtų. O viso kito nemokėdama ir bandyti bijojau. Gal kokį kartą susilaužiau ranką, kieme gumą šokinėdama.…
Author: RG
Apie išėjimą.
Žmogus turi keistą manierą vis norėti priešingai nei turi. Garbanotų plaukų, kai savi tiesūs ir tiesių, kai garbanoti. Kad glostytų, kai muša ir muštų, kai glosto. Kad paleistų, kai stengiasi laikyti, ir prilaikytų, kai per erdvu. Vėsos per karščius ir šilumos per speigą.…
Apie sniegą.
Niekada nemėgau sniego. Pamačiusi pirmą baltą patalą niurzgėdavau “o nee” tiek kiek save pamenu. Niekada neišmokau džiaugtis tais žiemos teikiamais malonumais, o dovanas po egle man atrodė galėčiau susirinkti ir ten kur +25. Tikrai nesakau, kad dabar sniegynai man tapo būtinybė.…
Apie laimę ir nudistų paplūdimius.
Ji priartėdavo ir vėl nutoldavo nenuspėjamu laiku ir dydžiu. Netikėtu prisilietimu savo ilgais kaulėtais pirštais sukeldavo malonų šiurpą. Lengvai plazdendama nuo pėdų kildavo aukštyn link viršugalvio, svaigindavo. Išėjusi – palikdavo tuštumą, peraugančią į alkį. Niekada neužsibūdavo per ilgai, kad nustotum vertinti.…
Apie muses.
Kažkur tamsoj zyzia įkyri mintis. Kaip tos mažos musytės, kai per ilgai palieki ant spintelės arbūzą. Besiveisiančias greičiau nei sklinda garsas. Ir net tada, kai jau seniai nelieka arbūzo, jos tupi pasislėpusios ant spintelių briaunų ir didžiuojasi savo įkyrumu, vedančiu tave iš proto.…
Apie mėnesį trunkančią vėtrą.
…kuri kilo stipriai įsitvėrusi į šlapimo takus ir įsispyrusi į skrandį. (Na, prieš tai, kai darė atvirkščiai), apie suspardytus šonkaulius. Apie tuos visus “neleistinus” jausmus, kuriuos vis tiek paslapčia jauti, net jei mamiški vadovėliai neleidžia (vdrug visą likusį jos gyvenimą nulems tavo nerimo minutė), nes vos pradedi juos užgniaužinėti, dingsta ir bet koks ramybės kvapas.…
Apie sprendimus.
Žmogus priimantis didelius sprendimus kažkurią akimirką tampa panašus į žvėrelį spąstuose.. Nei išlupk, nei lik. Nes visada norisi taip, kaip geriausiai, o numatyti, kaip būtų geriausia – iš anksto negali. Vienu atveju gali likti be uodegos, kitu – suvalgytas medžiotojo. Net ir rezultatui įvykus, nelabai gali nuspręsti, ar čia jau buvo “geriausia”, nes ta kita sprendimo versija liko kažkur įstrigusi neišmėginta, alternatyvioje realybėje.…
Apie namus.
Daug metų (o tiksliau visus nugyventus iki ryt ryto) vieninteliai ir tikri “namai”, į kuriuos grįždavau su daugiau ar mažiau lagaminų buvo tas penktas aukštas Taikos prospekte. Dar buvo keletas kitų, tokių mažesnių ir trumpesnių, bet tais gyvenimo etapais juos irgi vadinai “namais”.…
Apie atsisveikinimus.
Visada maniau, kad žmones kelyje sutinki ne šiaip sau. Bekeičiant gyvenamąsias vietas, n darboviečių ir šiaip, kur ne kur pasitaikius, pripranti, kad jie ateina ir išeina, atlikdami tam tikrus vaidmenis. Draugų, patarėjų, fotelio klientų, džiugintojų, tavo vertybių tikrintojų, seno suvokimo griovėjų, meilužių, erzinančių tavo trūkumų rodytojų, pakaitinių mamų, netikrų seserų, vaikų, guodėjų, mokinių ir dar daugybę kitų.…
Apie pralaimėjimus ir ne.
Visiškai netikėtai ponas Ego sušoka paskutinius reveransus išsisukdamas koją ir uždanga nusileidžia. Ir visą tą laiką, kol tvarstosi verkšlendamas žaizdą, bintuojasi, gipsuojasi (ar dar ten ką), o baisiausia – gailisi savęs, praleidžia pro pirštus svarbiausią – žinojimą, kad gali išsilaikyti nepaslydęs arba likti sveikas, net jei nukris.…