Žmogus priimantis didelius sprendimus kažkurią akimirką tampa panašus į žvėrelį spąstuose.. Nei išlupk, nei lik. Nes visada norisi taip, kaip geriausiai, o numatyti, kaip būtų geriausia – iš anksto negali. Vienu atveju gali likti be uodegos, kitu – suvalgytas medžiotojo. Net ir rezultatui įvykus, nelabai gali nuspręsti, ar čia jau buvo “geriausia”, nes ta kita sprendimo versija liko kažkur įstrigusi neišmėginta, alternatyvioje realybėje.…
Author: RG
Apie namus.
Daug metų (o tiksliau visus nugyventus iki ryt ryto) vieninteliai ir tikri “namai”, į kuriuos grįždavau su daugiau ar mažiau lagaminų buvo tas penktas aukštas Taikos prospekte. Dar buvo keletas kitų, tokių mažesnių ir trumpesnių, bet tais gyvenimo etapais juos irgi vadinai “namais”.…
Apie atsisveikinimus.
Visada maniau, kad žmones kelyje sutinki ne šiaip sau. Bekeičiant gyvenamąsias vietas, n darboviečių ir šiaip, kur ne kur pasitaikius, pripranti, kad jie ateina ir išeina, atlikdami tam tikrus vaidmenis. Draugų, patarėjų, fotelio klientų, džiugintojų, tavo vertybių tikrintojų, seno suvokimo griovėjų, meilužių, erzinančių tavo trūkumų rodytojų, pakaitinių mamų, netikrų seserų, vaikų, guodėjų, mokinių ir dar daugybę kitų.…
Apie pralaimėjimus ir ne.
Visiškai netikėtai ponas Ego sušoka paskutinius reveransus išsisukdamas koją ir uždanga nusileidžia. Ir visą tą laiką, kol tvarstosi verkšlendamas žaizdą, bintuojasi, gipsuojasi (ar dar ten ką), o baisiausia – gailisi savęs, praleidžia pro pirštus svarbiausią – žinojimą, kad gali išsilaikyti nepaslydęs arba likti sveikas, net jei nukris.…
Apie naujametinius pažadus.
Šiandien būna naujų metų pradžia. Lyg pagal savotišką religiją skaičiuoju juos nuo 2011 01 27. Religiją, kurios Dievą mažai kas pažįsta, bet tie, kas pažįsta, šventai irgi ja tiki. (Ir man šiek tiek gaila, kad Tu nepažinsi). Šaltesniais ar šiltesniais grindiniais, su apsunkusiai sutirštėjusiu sausiu (nes toks jis tiesiog jau būna), prisimenant dalykus per miglą, nes tądien gimė pasaulis toks.…
Apie dainas.
Dainos kartais gimsta iš lėto. Iš metų pokalbių nuotrupų, įvykių nostalgijos, naujai atsiradusio jausmo, prisiminimų vaizdinio. Tokios dainos lieka, prilimpa, tampa lopšinėmis draugų namuose, atsisveikinimais paskutinėse pažinties minutėse ar išpažintimis atvirumo valandėlėse, kai leidi sau. Užsirašai eilutę, kurią vėliau papildai po pusmečio, nes tik tada ji ateina.…
Apie (A)simetriją.
Simetriją įsivaizduoju kaip dvi gulbių ežerą šokančias balerinas, su juodais triko, vienodo ūgio, pėdų ilgių ir teisingai susegtais kuodais plaukuose. Tokią surežisuotą akimirką, kai jų puantai žiūri į skirtingus kampus, o viena kitą jos matytų lyg savo atspindį veidrodyje. Tokia neapčiuopiama, nepažįstama iliuzija, kurios kasdienybėj apsidairius nerasi, nes net viena stalo koja pasisukus, o ir veido pusės tavo skirtingos (abiem prasmėm).…
Apie 30 sekundžių.
Ar žinai, tą jausmą, kai paskutines trisdešimt sekundžių prieš nusileidžiant lėktuvui stebi pro langą į žemę taip, lyg iš aukšto į didelį spalvotą kilimą su žaisliniais lego nameliais, skirtingais mašinėlių modeliukais, miniatiūriniais arkliukais ir balomis vietoj ežero?
Atrodo, kad ištiestum savo gigantišką ranką per lėktuvo langą, pakeltum tą raudoną mašinėlę, pastatytum ją ant kito namo stogo, gerai nukratytum vandenį nuo valties dugno, ištraukęs ją iš balos.…
Apie (ne)augimą.
Paskutiniu metu staigūs minties šuoliai apima ne tik keliaujant. Arba toje 30 minučių kelionėje iš darbo namo. Dar apima ir keliaujant 10 min į turgų, bet apie tuos kitą kartą. Nepamenu tokio laiko, kai nesinorėjo užaugti. Skirtingu metu turbūt skirtingai vis tas poreikis ir pasireiškia.…
Odė ledų pardavėjams.
Įsivaizduoji tekančią saulę, ar dar minutę prieš ją, kai prabunda ledų pardavėjai. Skubėdami krauna dar apsiblaususius įvairiaspalvius ledus, kol šie nepradėjo purkštauti, kad vėl bus dalinami į kairę ir dešinę. Nenorom nusipiešia ant veido šypseną „Buon giorno, Signorina“ , tikėdamiesi, kad nepranyks iki vakaro, belipdant tūkstančius litrų ledų į skirtingo dydžio indelius.…