Ar žinai, tą jausmą, kai paskutines trisdešimt sekundžių prieš nusileidžiant lėktuvui stebi pro langą į žemę taip, lyg iš aukšto į didelį spalvotą kilimą su žaisliniais lego nameliais, skirtingais mašinėlių modeliukais, miniatiūriniais arkliukais ir balomis vietoj ežero?
Atrodo, kad ištiestum savo gigantišką ranką per lėktuvo langą, pakeltum tą raudoną mašinėlę, pastatytum ją ant kito namo stogo, gerai nukratytum vandenį nuo valties dugno, ištraukęs ją iš balos.…
Paskutiniu metu staigūs minties šuoliai apima ne tik keliaujant. Arba toje 30 minučių kelionėje iš darbo namo. Dar apima ir keliaujant 10 min į turgų, bet apie tuos kitą kartą. Nepamenu tokio laiko, kai nesinorėjo užaugti. Skirtingu metu turbūt skirtingai vis tas poreikis ir pasireiškia.…
Įsivaizduoji tekančią saulę, ar dar minutę prieš ją, kai prabunda ledų pardavėjai. Skubėdami krauna dar apsiblaususius įvairiaspalvius ledus, kol šie nepradėjo purkštauti, kad vėl bus dalinami į kairę ir dešinę. Nenorom nusipiešia ant veido šypseną „Buon giorno, Signorina“ , tikėdamiesi, kad nepranyks iki vakaro, belipdant tūkstančius litrų ledų į skirtingo dydžio indelius.…
Praradai savo balsus. Aš žadėjau mylėt kol išdžius.
Trypdama kojom balą septintą,Kaip katė būriau “duok gyvenimą devintą”.
Lietūs išmirkė žiedus. Užtvindė akių vokus.
Rytą pro plyšį saulė į tamstą įlindo.Jai šaukiau: “Dar pabūk gal minutę kelintą”.
Saugau vaizdus atminty. Pavasariai penki praeity.…
Sausakimšam traukiny šalia prie tavęs prisėda jauna vengrė smuikininkė, kuri dabar keliauja iš Londono į Duseldorfą, bet poryt jos laukia skrydis į Singapūrą, o iš jo kelionė į Hongkongą. Sako kuo tu vardu? Ir tas mano vardas sukelia šiokio tokio sudėtingumo momentą ir abipusį nusikvatojimą, kai prašo pakartoti, nes ji yra Julia ir viskas gi kažkaip daug paprasčiau.…
Kažkur pasaulyje tuo pačiu metu gyvena niekaip nesusijusi krūva žmonių, pradėję savo rytus sumuštiniais su lašišomis, sausais pusryčiais, vaisiais, kava, blynais, kiaušinienėmis, gal joga, o gal tik dantų pasta..
Ir ta sauja aprašytų piliečių suneša savo istorijas į tą patį oro uostą, kur tampa “laukiančiaisiais” su skirtingų formų ir spalvų lagaminais – akimirkai supanašėja..…
Prieš niolika metų galėjau užsimerkus skaičiuoti integralus. Dabar nežinočiau, nuo ko pradėti. Labai gaila. Paklaustum dabar – “Ką veiki?”, o aš šitam darbo ieškojimo ir nieko neveikimo laikotarpy atsakyčiau ne “nieko”, o “sprendžiu integralus”. Ir iš karto kažkaip atrodytų, kad laiko veltui neleidžiu…
Labai daug dalykų žinojau prieš niolika metų, kurių dabar neprisimenu.…
Susikrauti visus lagaminus. Paskutinį kartą užrakinti “namo” duris. Paskutinį kartą dar sulipusiomis akimis įeiti į darbą. “Ištapetuoti” ten sienas nuotraukomis. Trečią kartą per dieną nuvalyti ašaras nuo kolegės veido, kai ji sako “neišvažiuok”. Dalyvauti slaptame “Radvilės išleistuvių” pasirengime, apsimesti, kad nematai slepiamų maišelių už po medžių.…
Ne į temą
Besimokant naują kalbą įvyksta kažkoks konfjūzas smegenyse – jos stengiasi surasti žodį „naujai diegiama“ kalba, net kai reikėtų naudoti kokią senesnę įdiegtą versiją. Bandant kalbėti rusiškai – lenda koks nors prancūziškas nesusipratimas. Nuėjus į parduotuvę Ispanijoj, kažkodėl burbteli pardavėjai ne angliškai (kas būtų šiaip visai normalu), o vėl kokią nors nesąmonę, kurios turbūt net ištarti teisingai negali.…
Šiandien parke prisėdo šalia trys damos. Sumaima, Oumaima ir Dalia (vardų aš tikrai teisingai neparašyčiau). Visos jos turėjo po gerbtinus 6 metus.
-Aš pamiršau, koks tavo vardas?
-Radvilė.
– O koks tavo vardas angliškai?
– Radvilė.
– O koks tavo vardas tavo kalba?…
