Nimes-Paris, 579 km. 3 h.
Nežinau, kur normaliems žmonėms gimsta rašinėliai, bet man jie visada gimsta traukiniuose.
” Visos senos temos, užburia mane. ” Nėra tiek dau senų temų, kaip gali atrodyti.. Ar pamažu joms nebelieka vietos. Bet būna tokios amžinos, kurios vis sukas, kaip sena plokštelė.…
Kartais kelionės prasideda tada, kai dar net nežinai, jog keliauji. Prieš metus, kitus ar ketverius, kai reikšmingas dienas praleidi karšto sūraus vandens bliūde mirkydama kojas. Ir iš bliūdo keliauji į balkoną, iš balkono į miesto aikštę. Iš jos į pajūrį, kol galų gale atsiduri tūkstančio žmonių minioje ir išsižiojęs nesulauki fejerverkų.…
Kai naktim nesimiega aš galvoju apie žvėris. Jei nesimiega “namuose”, tai apie tuos, kurie gyvena palėpėj. Jei nesimiega svetur, tuomet apie tuos, kurie gyvena many. Ir kai antrame lovos aukšte n-tajį kartą apsiverčia Francisca, pasiilgstu savo trijų spalvų ausų kamštukų. Pasibaigus nemigos susierzinimui, užsiliūliuoju vartymosi garsuose ir medinių žaliuzių dryžiuose.…
Kitoje pusėje gatvės darbe, pūpso eilė baisių pastatėlių su musulmoniškom parduotuvėm, kavinė, į kurią tikrai niekada nenorėtum užeiti, prie kurios vyriškiai išsinešę staliukus sėdi visą dieną ir aptarinėja einamuosius reikalus. Šalia automobilių stovėjimo aikštelė. Visiškai paprasta. Joje stovi kokie trys automobiliai.…
Visokią. Tą, kur atrodo, kad daug kartų pasakoju tą pačią istoriją. Ir apie gyvenimą tarp n kalbų. Ir ne tik apie kalbą.
Apie angliškai Prancūzijoje. Reikėtų daryti prielaidą, kad ši šalis yra didelė, išsilavinusi, marga ir turbūt itin “tarptautinė”, nepaisant to – “Mes mokomės anglų mokykloje… bet kažkaip taip ir neišmokstam..” – šitą man be abejo aiškino prancūziškai.…
2014 10 03. 11:00.120km/h. Negaliu rašyti. Paskutinį kartą vairuoju Murzylką.
16.10. Kokių 2000 km aukštis. Ir aš skrendu…Į 2013 metų vasarą, į 2014 metų pavasarį ir į naują rudenį. Į mintis apie savi-kūrybą ir keliones po vieną. Palikusi sergančią katę, nuvalytas nuo nuotraukos dulkes, nepasiektus lūkesčius ir išgyventus nusivylimus, namus ir žmones, užbaigtą „atsisveikinimų sezoną“ , nežinios baimę, parduotą Murzylką, spalvotus pieštukus.…
Fly me to the moon and let me see what the spring is like in the… Cyprus and Spain…
Vis dar nesu tikra, ko gyvenime būna daugiau. Praradimai gal visuomet atrodo didesni ir ryškiauįsirėžia. Ir paleistiį sunku, nes vis gi prarandi. Atradimas daugiau panašus į pėdos antspaudą ant smėlio, kurį ilgainiuiužpusto vėjas.…
Pradžioje maniau, kad bus panašu į Wasmo. Šalta, tamsu, niūru, dramatiška ir nelaiminga. Na žinoma, priklauso nuo knygos – bet turbūt daugmaž nuotaika būtų panaši. O iš tiesų viskas daug panašiau į Bacho ” Džonataną Livingstoną Žuvėdrą”. Ne turiniu – ne.…
Priešais naktį leidžia Jėzus. Akivaizdu, kad jis skris į Italiją. Su savimi skraidinsis dviratį ir šalmą. Ir dar du draugus pasekėjus. Nežinau, aš jų vardų…
Šiuolaikinis Jėzus neabejotinai važinėtų kalnų dviračiu. Languotais marškiniais, pilkais šortais ir oranžiniais kedais. Jėzus piešia ant žalio blonknoto pieštuku su 0,5 storio grafitu ir saugo šalia gulinčio draugo miegą.…
Traukiniu važiuoja moteris. Lyg nukopusi iš Merquez’o romano “100 metų vienatvės”. Ir iš gilių raukšlių jos veide atrodo, kad būtent tiek ji gyvena… Visus šimtą metų. Ir kiekvienoj raukšlėje giliai apsigyvenusi istorija… Apie pagimdytus vaikus, mirusius katinus, keliones traukiniais, valomą žuvį, palaidotą sutuoktinį, sodo ravėjimą šventes ir gyvenimą… Nuo galvos iki kojų juoda.…
