Ne. Ne apie prancūzus.
Savaitgalį naktimis už lango prūde kvarkė varlės. Varlės, kurios taip ir netapo princais ir princesėmis. Bent jau taip įtariu, nes ko daugiau ten šitaip baisiai klykti? Aš tuo tarpu varčiausi nuo vieno šono ant kito maitindama savo nemigą ir galvodama apie jų nepaliaujamą pasipiktinimą dėl savo likimo gimti varlėmis ir niekuo daugiau nevirsti.…
Žaviuosi žmonėmis, kurie natūraliai moka matyti dienos džiugesius. Gal taip kiekvienas mokėtumėme, jei akimirką sustotumėme ir dėmesį atkreiptumėm. Na, juk bet kokiu atveju rastum, kuo pasidžiaugti. Neva – „Šiandien nesnigo. Bet juk birželis.. Na, taip. Tai kaip gerai, kad nesnigo.“ Ir panašiai.…
Ant savo odos turiu dvi tatuiruotes. Viena atsirado kažkada jaunystėje iš „nes taip sugalvojau“. Pamenu, kad kai ją darė iš skausmo buvau pamiršusi kvėpuoti. Daugiau nieko nepamenu. Ar todėl, kad tai buvo prieš 14 metų, ar dėl to, kad adatų sukeltas pojūtis sukėlė man amneziją – nesu tikra.…
Vaikštant mieste sutemus, visada stebiu žibančius langus. Ieškau to, kuriame norėčiau gyventi. Labai keista, bet kad ir kiek gražus būtų vaizdas to lango viduje, dar neradau tokio, kuriame iš tiesų norėtųsi būti. Gal kad atrodo ne savas? O kai ne savas, tai iš karto ir nejauku?…
Tyrai mamiškais reikalais kažkam sakiau nerašysiu, nes yra kas tokiu atveju grasino neskaityti. Bet negi dabar imsiu ir laikysiuosi savo duoto žodžio, jei taip pasaulyje dabar nemadinga? Gal ir nebūčiau rašiusi, jei nebūtų nutikęs šis šeštadienio rytas.
Tais kitokiais “moksliniais” šeštadieniais reikia keltis neįprastai anksti, nes mano varlytė yra tas “ilgai gyvuoju – ilgai miegu” paukštis.…
Pastebėjau, kad tašką B vis pasiekiu skirtingais būdais. Darau tą labai sąmoningai. Kartais keliu Š einu iki galo ir suku į kelią A. Kartais iš Š pasuku į kelią M, iš jo į kelią N ir tada į A. Kartais atsiranda dar kitas kelias, kurio pavadinimo nežinau, į kurį suku į kelią A, bet tai neturi jokios reikšmės, nes bet kokiu atveju – pasiekiu savo tikslą, tašką B.…
Sausis yra mano pilnatis. Atrodo, kad lygiai prieš septynerius metus jis atėjęs pakeitė mano DNR. Ir kasmet išaušus sausiui – išaušta keistų ir painių sapnų labirintai, susipynę su kasdieniais prisiminimais, nepriklausomai nuo to, kaip danguje keičiasi mėnuliai.
Sausį aš sapnuoju mamą.…
Aš esu Zanūda. Taip aš augau nuo mažens. Nekėliau daug problemų, nemaištavau paauglystėje, gal tik angina per dažnai sirgdavau. Neišmokau plaukti, važiuoti dviračiu, slidinėti ar bėgti. Na, kad mažiau problemų būtų. O viso kito nemokėdama ir bandyti bijojau. Gal kokį kartą susilaužiau ranką, kieme gumą šokinėdama.…
Žmogus turi keistą manierą vis norėti priešingai nei turi. Garbanotų plaukų, kai savi tiesūs ir tiesių, kai garbanoti. Kad glostytų, kai muša ir muštų, kai glosto. Kad paleistų, kai stengiasi laikyti, ir prilaikytų, kai per erdvu. Vėsos per karščius ir šilumos per speigą.…
Niekada nemėgau sniego. Pamačiusi pirmą baltą patalą niurzgėdavau “o nee” tiek kiek save pamenu. Niekada neišmokau džiaugtis tais žiemos teikiamais malonumais, o dovanas po egle man atrodė galėčiau susirinkti ir ten kur +25. Tikrai nesakau, kad dabar sniegynai man tapo būtinybė.…
