Tikrai apie nieką svarbaus.
Štai taip aš įsivaizduoju gyvenimą saunoje. Kai karšta atrodo net kvėpuoti. Tada stengiuosi kur nors pažeme gulėti namuose, nes žemiau – vėsiau. (O lyg turėtų atvirkščiai būti, jei pvz.: tikėtumėme, kad ten egzistuoja pragaras, į kurį eisi už visus minusinius karmos taškus. ) Pragaras man prasideda virš 25 laipsnių ore. Nesu tikra, ar čia dėl to, kad kvėpuoti ir makaluotis už du reikia, ar šiaip apskritai tapau nepakanti karščiui. Ar čia ta karma mano jau prisidirbus anksčiau buvo.
Už tai labai pradėjau vertinti vakarus, jau pradėjus leistis saulei, kai užuodi ateinančią naktį. Tas labai retas iš pasalos atsliūkinančias lietaus užuominas. Vėją, grubiai glostantį namo stogą. Tą akimirką, kai karščio tvaikas turi sprukti pabrukęs uodegą, nes pasirodė kažkas galingiau.
Nepasakyčiau, kad po visos dienos saunoje dar būna likę daug jėgų tais vakarais mėgautis. Nepaisant to, niekada neatsisakau prasukti ratą aplink senamiestį jau gerokai po vakarienės. Pro nusėstas kavinių terasas. Turistų būrelius prie slapto prezidentūros kiemelio su akmenine žaidimų lenta. Eiles beužsidarančiuose coffeinn‘uose. Žioplinėtojus, užvertusius galvą prie viena už kitą gražesnių lentelių Literatų gatvėje. Bernardinų sodą saulėlydžio fone su seneliukais, mikliai kilnojančiais šachmatų figūras. Tą pačią tetą jo viešame wc rūsčiai kraipančią galvą dėl rudų centų. Oro balionus, plaukiojančius debesuose. Ir žinoma, tą tobulos spalvos mažą gražų Volvo, vis laukiantį už posūkio, užpuškavus į kalną link namų. Ties juo vis prarandu kvapą. Ar dėl puškavimo ar dėl tos spalvos- čia jau atviras klausimas. Tais vakarais suprantu, kad kažkur manyje giliai „žiemos“ miegu knarkia romantikės siela. Nėra lengva tokioms sieloms būdrauti šioje realizmo epochoje. Visgi, ji kažką sapnuoja. Tikėtina, kad ir tą tobulą Volvo… Kas būtų pagalvojęs.
***
Pamenu kažkur skaičiau, kad pirmais motinystės kadencijos metais gali užmigti ir atsirėmus į durų staktą. Už lango sužaibuoja, pasigirsta lietaus beldimas į stogą. Dėkingai nusišypsau savo nemigai. Tiek daug nesąmonių apie tą motinystę prirašyta, kai pagalvoji.
***
Šiaip jau – orai keičiasi. Kaip ir visa kita. Taip pat niekas visą laiką nebūna. (Deja/laimei? Depends.)
