Niekada neturėjau sesers. Nei brolio. Nelabai suprantu, ką tai reiškia ir kokia yra jų funkcija. Todėl atsiradus P, supratau, kad bus kažkas naujo. Ne tik tai, kad teks auginti pametinukus, ir kažkaip nei vieno nepamesti, bet dar ir stebėti besivystantį #seserizmą. ir aš dar nelabai galiu patikėti, kad esu dviejų vaikų mama. Ar aš tikrai turiu du vaikus???
Man sesuo buvo mama. Ji buvo ir brolis. Ir tėtis. Ir geriausia draugė. Todėl turbūt pirmą kartą gyvenime, kai sugalvojau, jog būtų gerai turėti seserį buvo tik jai mirus. Kai vaikystėje visokios ne pačios svarbiausios reikšmės tetos klausinėdavo „nu tai ar nori sesutės???“, aš griežtai visada sakydavau „ne“. Nenorėjau su jokiom ten sesėm dalintis žaislais. Taip ir neišmokau dalintis. Dėmesiu, žmonėmis ir kitais panašiais dalykais. Na, nebent man pačiai labai nereikia. Čia ne apie varškės sūrelį. Šituo pasidalinti galiu. Bet ar aš tikrai turiu du vaikus?
Turėti seserį gal norėjau dar vieną kartą, visai neseniai, susidūrus su kažkokia mano sąmonei nesuvokiama gyvenimo realybe, kur slystant žemei iš po kojų norisi kažkur pasidėti, bet neturi kur. Ir čia aš ne apie sienas bei stogus. Suprantu, kaip tokią beviltiškumo akimirką žmonės atsiduria po traukinio bėgiais, nes neturi, kur daugiau eiti. Bet turbūt jos gerai ne tik nukritus į duobę tik to naudingumo dar nepažinau. (Du vaikus? Aš?)
Ir turbūt visokių tų seserizmų būta: nuo formalių pasimatymų per šeimynines šventes iki kasdienių nuodėmklausių rolių, perėjus per visus vaikiškus „čia mano“, miego metu apkarpytus plaukus, tyčia pradraskytas pėdkelnes, pavydo scenų, skundų tėvams ir pyktį, kad reikia prižiūrėti tą mažesnę. Gal ten dar kažko būna. Iš kur man žinoti. Neabejotinai – pamatysiu ir savo pašiurpusia oda patirsiu visus sąmokslus ir seseriškumo apraiškas. (Aš esu dviejų vaikų mama?)
Parsivežus mažąją Pandą namo, Vabaliukas vis į ją dėbtelna įtartinu žvilgsniu, kartais kartu paverkia, kartais paglosto, dar kitais mėgina pirštu patikrinti, apie ką tos akys klapsi, bėga kartu keisti pamperso, bet manau, kad dar neįtaria, kas jos laukia su tuo nauju gyventoju namuose. Aš irgi. (Aš turiu du vaikus? Du?)
Tuo tarpu grįžus iš ligoninės, pirmą naktį namuose, jau sutemus, užsidegus naujiems žibintams prie namo, žinodama, kad už abiejų langų miega po dukrą, pasijaučiau labai turtinga. Dabar turiu dvi seseris. Aš turiu du vaikus.