Ji priartėdavo ir vėl nutoldavo nenuspėjamu laiku ir dydžiu. Netikėtu prisilietimu savo ilgais kaulėtais pirštais sukeldavo malonų šiurpą. Lengvai plazdendama nuo pėdų kildavo aukštyn link viršugalvio, svaigindavo. Išėjusi – palikdavo tuštumą, peraugančią į alkį. Niekada neužsibūdavo per ilgai, kad nustotum vertinti. Lygiai taip pat nepradingdavo tiek, kad pamirštum jos skonį. Vis sakiau, kad jos nepažįstu, nes turėjo ji šimtus veidų. Vis sakiau, kad neturiu, nes turėti jos nemokėjau. Dar nežinau, kaip galėjau ? Ir jei rytoj jos nėra, ar nebuvo vakar. Tą vieną sekundę dabar. Giliai panardinus veidą į saulę. Viską aplinkui pamiršus. Bent vieną mažą sekundę gali sugauti ją už pirštų galų, prisitraukti taip arti, kad jaustum alsavimą į kaklą, pašnibždėti “dar užsuk” prieš paleidžiant ir žinot, kad tokia egzistuoja. Jei mažais žingsniais eini, tai gal tiek ir gana? Šiam kartui. Kitąmet gal bus daugiau. Gal šiandien dar nenusipelnyta. Šie metai buvo labai ilgi. Ir labai pilni. Visko. Gal tų įvykių užtektų dešimtmečiui, bet ateidami jie nepasiklausia. O tada jau arba naudokis tuo arba pūsk prieš vėją. Šiais metais gavau didžiausią dovaną ever. Ji miega, kai vyksta judesys. Kuo daugiau greičio. Kuo daugiau vėjo. Kuo daugiau garso, aukščio, žmonių, bruzdesio ir polėkio. Savo maža subinyte sodindama mano Ego, nes supranti, kad kitoj rankoj daug daugiau. Šie metai buvo labai daug. Neturiu jokios vizijos apie tai, kokie bus ateinantys.
Nudistų paplūdimio neradau. Nuogumas, koks bebūtų, daug reikšmingesnis tam, kuris apsinuogina nei tiems, prieš kuriuos. Linkiu daugiau priimtino nuogumo.