…kuri kilo stipriai įsitvėrusi į šlapimo takus ir įsispyrusi į skrandį. (Na, prieš tai, kai darė atvirkščiai), apie suspardytus šonkaulius. Apie tuos visus “neleistinus” jausmus, kuriuos vis tiek paslapčia jauti, net jei mamiški vadovėliai neleidžia (vdrug visą likusį jos gyvenimą nulems tavo nerimo minutė), nes vos pradedi juos užgniaužinėti, dingsta ir bet koks ramybės kvapas. Apie tuos neišvirtus vidury nakties koldūnus. Apie neegzistuojančius “atleiskite ir supraskite savo žmoną” vyrus. Apie norėjimą geresnio rytojaus, bet leidimą sau mokytis išbūti nusivylime jei jis šiandien gyvas. Nes jei smirda, tai kodėl neleisti smirdėti. O jei pykina, tai kodėl neišsivėmus? Apie visus atradimus ir praradimus.Apie pajautimą ryškesnio garso ir vaizdo. Apie ilgą kelią nuo euforijos iki apatijos. Apie tai, kad Ji irgi viską jaus. Kartais bus laiminga, o kartais liūdės. Džiūgaus ir pyks. Ir trijų metrų aukščio duris trankys. Apie tai, kad tiems aplinkui irgi reikės išgyventi. Nepasimetus ir nepanikuojant, nebėgant nuo visokios realybės.
Apie visa tai – aš tikrai nerašysiu.
Nes kai šią akimirką ji meškino minkštumu susirangiusi snaudžia ant kelių, o tu aikčioji iš kiekvieno žiovulio, nekontroliuojamo šypsnio, čepsėjimo, plevėsuojančių rankų ar dar ten ko, ko visiškai nesitikėjai – negaila tau nei to suspardyto šonkaulio, nei bemiegių naktų (bet kada jos buvo man miegės?). Supranti, kad nesi mačiusi didesnės empatijos apraiškos, nes bet koks tavo jausmas sugrįžta dešimteriopai. Ir tu jų su kaupu naujų kasdien pasisemi.
Ir Vėtra ji ne dėl to, kad šią vasarą šimtą kartą siautė audringas lietus. O dėl to, kad staigiai atėjusi, išrauna tave iš pamatų, ištaršo plaukus ir planus, kelia į naujus skrydžius, perlieja šaltu dušu, iš naujo moko užsirišti batus, tikrina tavo kantrybę ir toleranciją, džiugina savo ramumu ir neramina klyksmu, mėto tavo sprendimus ir vertybes iš lentynų ir verčia juos įsisąmoninti iš naujo, po žemę volioja, moko besąlygiškai mylėti ir priimti. Ir į vietą pastato. Ir šiaip esti Visų reikalų tvarkytoja. Ir žinai, kodėl esi ten, kur esi. Ir kad valtį gali daug didesnę nei iki šiol irkluoti. O jei kartais (kaip visiems pasitaiko), irklas iš rankų išslystų, leidi sau pasisukti vidury balos apie nieką. Nes kitą akimirką ji jau bus ne meškutis, o gaisrinės sirena. Bet ir ši būna savotiškai žavinga. Maždaug tada, kai švyturėliai užgęsta, akių vokai pasiduodami užsimerkia ir išsprūsta tylus nesuvaldyto kūkčiojimo aidas.
Ir visai nesvarbu, ar kraustytumeisi į kitą pasaulio galą, ar eitum į toletą – Jokia kelionė nuo šiol nebus po vieną.
“Iš akių panaši į mėnulį, o iš nuovargio – į mane..” K.Š.
O šiaip tai – žmonės, turėkit vaikų. Jie labai gerai. Net jeigu nieko nesupranti. Ypač – jei nieko nesupranti.