Daug metų (o tiksliau visus nugyventus iki ryt ryto) vieninteliai ir tikri “namai”, į kuriuos grįždavau su daugiau ar mažiau lagaminų buvo tas penktas aukštas Taikos prospekte. Dar buvo keletas kitų, tokių mažesnių ir trumpesnių, bet tais gyvenimo etapais juos irgi vadinai “namais”. Na, prancūziškus vadindavom ne “namais”, o “namu”, nes tai kažkaip tikriau nusakydavo jo prasmę. Gal dėl labai aiškaus jo laikinumo, o gal tiesiog dėl to, kad jis buvo didelis namas.
Nesu tikra, kada tai tampa ne tik pavadinimu, bet ir jausmu. Nes namai man visada labiau apie jausmą, nei apie pavadinimą ar geografinę padėtį. Kokius penkiolika kartų keli žmonės pasiteiravo, ar jau graudinuosi ir kiek ašarų praliejau, kraustydama tuos vienintelius. Stebint tuštėjančias lentynas, randant keistų daiktų, primenančių žmones iš praeities ir be gailesčio priimant sprendimus, kad “šito tai man nereikia”, net jei tas daiktas čia gulėjo niolika metų. Visgi – tų dėžių ir taip per daug.
Ne, ašarų nelieju, bet turbūt dar nesuprantu, kad daugiau neįsivaizduosiu šių namų, kaip vietos, į kurią visada galiu paršliaužti iš bet kurio pasaulio krašto, kilus audrai.
Be nuo laiko aptepliotų sienų ir nutrintų baldų, jie dar persisunkę istorijų. Ir ne tik mano. Tam tikru gyvenimo metu tai buvo “namai” ir kitiems, kurie ilgiau ar trumpiau buvo ir iškeliavo savais keliais. O man pro tą trečią vidinę akį pralekia Editos garbanos, Saulius su bambukine lazda vietoj distancinio, Arūnas ant grindų spalvinantis Airon Meiden plakatą. Dar aišku mamos ramybė ir tėčio nesąmonės. Kaimynai iš šešto aukšto. Šitos gaujos laikais linksmybių tos sienos matė daugiau nei aš per visą savo gyvenimą sudėjus. Bet čia jau ne mano istorijos.
O kai savi išsiskirstė ir praėjo vienas kitas teminis gimtadienis, pora mergvakarių, visokių ten antrų pusių, dramų ir raudų, grupinių mokymųsi sesijoms, princesių karūnų, aprūkytų balkonų , milijono Catan’o partijų ir dar vienos kitos begalybės akimirkų, kurioms čia papasakoti neužtektų vietos – trumpam namais čia žaidė Linas su Daiva ir Largo. Dar trumpiau Jūratė, kuriai pristigo barako šurmulio. Ir žinoma dar buvo Vaiva ir geriausi fotelių laikai. Na ir pabaigai Paulius su Vaida ir trumpas paskutinis mano pasispardymas atsisveikinant su visais jų kampais. Gal juose ir nebuvo daug meilės, bet buvo daug viso kito.
Tikiu, kad nauji jų šeimininkai namus čia kurs jau visai kitokius. O aš tuo tarpu susikrovus žiupsnį nostalgijos į paskutinius lagaminus kurį laiką pabūsiu sraigė. Kol kas nors, kada nors, kur nors vėl taps namais, į kuriuos visada galėsi sugrįžti… kai vėtra pakils.This is the End of the Era. Ne kitaip. Ir nebūtų geresnio būdo tam pažymėti.
Tuo tarpu fone D.Žvirblis dainuoja: “blablabla…Visos pabaigos turi pradžią… Už ją tau ačiū.. blablabla” , o kažkokia karma sugadina liftą būtent tada, kai reikia nešti dėžes. Ironija visada pakeliui.