Paskutiniu metu staigūs minties šuoliai apima ne tik keliaujant. Arba toje 30 minučių kelionėje iš darbo namo. Dar apima ir keliaujant 10 min į turgų, bet apie tuos kitą kartą. Nepamenu tokio laiko, kai nesinorėjo užaugti. Skirtingu metu turbūt skirtingai vis tas poreikis ir pasireiškia. Nuo to, kad paskutinė fizinio pamokoj nestovėtum iki kokių nors psichoterapinių vingrybių, po kurių neva turėtum jau išeiti „Suaugusiu žmogumi“. Ar turi būti diena, kai jau jautiesi užaugęs? Ar čia toks procesas visam gyvenimui, kur vis norisi pasistiebti? Ar tai reiškia, kad toks „užaugėlis“, koks esi dabar, tai jau per mažas…? Ir visą gyvenimą bandai tapti daugiau suaugusiu, o tas „suaugęs“ man visada asocijuojasi su rimtumu ir negebėjimu žaisti.
Gal dėl to taip baisu, kai matai tolstančią gimimo datą paso eilutėje… ir su baime akyse lauki – nu tai kada.. kada.. kada jau čia tapsi ta zanūda. Ir kai apie tai daugiau su savimi pafilosofuoji (neturiu draugų filosofų šiuo metu šalia), tai atrodo net jauti, kaip pešasi tas noras ir nenoras kaip pirmokai mokyklos koridoriuje.
Šiandien iki kulkšnų su botais bridau per balą ir net krykštelėjau garsiai. Jei suaugėliškumo kaina – prarasti žaismą, tai gali būti, kad aš visai nenoriu užaugti. Niekada.
P.S. Ir šiaip.. kiek gi galima bandyti būti tuo, kas nesi? Ir kam?