Kažkur pasaulyje tuo pačiu metu gyvena niekaip nesusijusi krūva žmonių, pradėję savo rytus sumuštiniais su lašišomis, sausais pusryčiais, vaisiais, kava, blynais, kiaušinienėmis, gal joga, o gal tik dantų pasta..
Ir ta sauja aprašytų piliečių suneša savo istorijas į tą patį oro uostą, kur tampa “laukiančiaisiais” su skirtingų formų ir spalvų lagaminais – akimirkai supanašėja.. Laikinai įgauna tą patį vardą. Ir šiandien nesvarbu ar aš lietuvis, kaminkretys, brazilas, moteris, vaikas, ministras ar šiaip plikas.. Visi gali tapti erzinančiais vėluotojais, įkyriais klausinėtojais, baugščiais nekantruoliais ir “man viskas dzin” miegotojais.
Paskutinį kartą skridau sausio pradžioje. Į naują gyvenimą. Na, atleiskite už pompastiką, bet kaip kitaip? Dabar skrendu į Lietuvą nebe “namo”, o “atstogoms”. Ar ten kokiems kitiems reikalams. Kas prieš du metus nebuvo net plane.
Dar šį mėnesį skridau pamušta motociklo. Tas skrydis kiek kitoks, trumpas, neplanuotas ir nuo jo užpakalį skauda labiau nei nuo penkių valandų praleistų lėktuve. Sako “madam, žiūrėk, kur eini”. Ar kaip čia…
Mėgstu ieškoti prasmių viskame ir niekame. Su reikalu ir be. Tai sėdžiu dabar akimirkai trumpai namie ant fotelio, matau šimtas devinto namo viršų ir galvoju, kur gi einu… Ir kur eina kiti. Tie, kurie laikinai susiduria tame pačiame laukiamajame (oro uosto/ligoninės/valstybinės įstaigos ar šiaip parduotuvės eilėje).
Kartais gal visai verta sustoti ir apsidairyti “kelyje”, kad gyvenimas nenutrenktų.