Susikrauti visus lagaminus. Paskutinį kartą užrakinti “namo” duris. Paskutinį kartą dar sulipusiomis akimis įeiti į darbą. “Ištapetuoti” ten sienas nuotraukomis. Trečią kartą per dieną nuvalyti ašaras nuo kolegės veido, kai ji sako “neišvažiuok”. Dalyvauti slaptame “Radvilės išleistuvių” pasirengime, apsimesti, kad nematai slepiamų maišelių už po medžių. Susikrauti dovanas į plyšelius lagaminuose.
– Bet tu gi dar grįši? Aplankyt mūsų. Atostogų???
O aš nepažadu. Nes su tais pažadais taip jau būna…
– Tada mes atvažiuosim tavęs aplankyti.
O aš netikiu. Nes kitų pažadais netikiu dar labiau nei savo.
Viena mergaitė (šešerių) klausė, ar aš galiu būti jos mama. Kita sakė, kad negaliu, nes mūsų spalva skiriasi. Ir nepaisant visiškai skirtingai suvokiamų pasaulių mano “jaunoji-naujoji” draugė, priskyrė man vyresnės sesers funkciją. Net man ten gal kokia ašara viena susikaupė tos kalbos beklausant. Ir silpnumo minutę pažadėjau atvažiuot į vestuves.
Taip ta “arabiška” istorija ir baigiasi. Labai turininga šita buvo. Niekada daugiau tokios nekartočiau. Bet ačiū kam nors, kad vis dėl to tokia buvo.
Ir labai dėkoju visiems už dovanas, laiškus ir vizitus. Tai buvo geriausia tų metų dalis. Nuo šiol trinam lauk adresą su pabaiga “Montfermeil”. Rugpjūtį būsiu visokiais lietuviškais adresais. Kam kokio pasimatymo reikia – telefono numeris tas pats.
Daiktus palieku lagaminuose.