Nimes-Paris, 579 km. 3 h.
Nežinau, kur normaliems žmonėms gimsta rašinėliai, bet man jie visada gimsta traukiniuose.
” Visos senos temos, užburia mane. ” Nėra tiek dau senų temų, kaip gali atrodyti.. Ar pamažu joms nebelieka vietos. Bet būna tokios amžinos, kurios vis sukas, kaip sena plokštelė. Labai tikėtina, kad niekada ir nesustos, Sunku pasakyti, ar jų magija juoda ar balta.
“Atmerki akis, žiūrėk.” Naujos dažniau ateina su spalvom. Bando įsisprausti į juodai baltos akimirkos fotografijos vidurį. Ir jauti, kaip prasideda kova tarp iki kojų pirštų galų pažįstamo nespalvoto kadro ir žaliai mėlynai raudonai geltono žybsnio. O tu stovi nuošalėje ir stebi, kas šį kartą laimės, nežinodamas, kuriai priešininkei paduoti vandens buteliuką ir rankšluostį prakaitui nusivalyti. Viduje palaikai abi lygiai tiek pat, kiek ir ne.
“Stotys keisis vardais, ir lėks traukiniai…” Mėgstu tuos greitus traukinius. ( Kartais labai sveika suprasti, ką mėgsti.) Kurie taip žaibižkai keičia vaizdus pro langą, kad besikeičiančios dainos ausyse nespėja prisitaikyti prie atitinkamo vaizdinio fono. Dar mėgstu, kai gretimose sėdynėse sėdi vaikai ir gali žaisti su jais slėpynių. Geriausia slaptavietė be abejo yra šalikas. Kartais gretimose sėdynėse keliauja katės. Tada galvoju, kad jei čia būtų Agnikė, tai žaistų slėpynes su katėm.
Taip juoda katė keliauja iš Nimes į Kačių konferenciją Paryžiuje, ramiai sau įsitaisius ant staliuko dairosi pro langą. Be ausinuko, bet dėl to labai nesiskundžia.
Keičiasi namų langinių ir besiganančių arklių spalvos, ausų užgulimo trukmė, įlindus į tunelį ir žolių rūšys. Kalnus pakeičia lygumos, saulę – debesys, bet katė sau rami. Turi savo asmeninį buteliuką vandens ir sausainį. Dar du asmenis šalia, kurie pasikeisdami pakaso pakaušį? Ko dar gali prireikt šitam kelių valandų “skrydyje” traukiniu?
Kontrolierius vietoj bilieto paprašo pakasyt katei paausį, o mano ausy netikėtai suskamba, nežinia kiek metų negirdėta “Burtininkė”. Viskas čia per tą juodą katę. Bele stalo neapsiusios.