Kartais kelionės prasideda tada, kai dar net nežinai, jog keliauji. Prieš metus, kitus ar ketverius, kai reikšmingas dienas praleidi karšto sūraus vandens bliūde mirkydama kojas. Ir iš bliūdo keliauji į balkoną, iš balkono į miesto aikštę. Iš jos į pajūrį, kol galų gale atsiduri tūkstančio žmonių minioje ir išsižiojęs nesulauki fejerverkų. Gali nusiviltų, kad jų nėra. Gali džiaugtis, kad šiemet kitaip. Gali norėti pasižiūrėti į raganos burbulą, kuris pasakytų, kaip bus po metų. Kokiu greičiu ar būdu keisiesi. Nes netikėtai, pasirodo, kad įmanoma.
Kartais “šiandien” kaleni dantimis prie -20, o metams bėgant šalčio stulpelis traukiasi ir nuvažiuotų kilometrų kiekis didėja. Bet vis tiek atsiduri ten pat – tikintis, kad vėjas neužpūs degančios žvakės ir pilna širdimi ilgesio. O kažkas kažkur žaidžia UNO su Edit Piaf ir Oscar Wilde, klausant Jim Morrison (ar atvirkščiai).
Kapinių dydis ir užrašai skiriasi, bet paskirtis lieka ta pati. Beje, vaikščioti čia daug maloniau ir įdomiau nei Eliziejaus laukuose.
Vakare traukiniu iš Paryžiaus važiuojantys žmonės turi vieną bendrą savybę. Jie miega. Ir tuomet nesvarbu jų spalva, religija ar dėvimų batų firma. Miegas jų visų vienodas. Ateina apsunkindamas akių vokus, knapsinčia galva, lengvam sapne ir sukelia nerimą prabudus priešpaskutinėje stotelėje. Graži ta nelaukta pakeleivių miego ataka.
Šiandien nelijo ir buvo svogūnų sriubos. Ne kasmet būna tokia “šiandien”.