Kai naktim nesimiega aš galvoju apie žvėris. Jei nesimiega “namuose”, tai apie tuos, kurie gyvena palėpėj. Jei nesimiega svetur, tuomet apie tuos, kurie gyvena many. Ir kai antrame lovos aukšte n-tajį kartą apsiverčia Francisca, pasiilgstu savo trijų spalvų ausų kamštukų. Pasibaigus nemigos susierzinimui, užsiliūliuoju vartymosi garsuose ir medinių žaliuzių dryžiuose. Už lango miškas ir nė lašo sniego. Oh, kaip gerai. Tuomet į mintis pasibeldžia žvėrys.
Ir net jei mano akys plačiai atmerktos, atrodo, kad viduj kažkas miega… Veiksmas, kuris niekaip netampa kūnu. Idėja, kuri niekaip nesirealizuoja, vizija, kurios neįmanoma apčiuopti. Nes aš tiesiog nežinau, kas “tai”. Ir net nenumanau, už kurios kūno vietos timptelti, kad tas žveris prabustų. Kartais pamirštu, jog jis yra, tuomet jis pradeda knarkti, kad per daug neužsisupčiau rutinoje.
Užmiegi paryčiais ir tikiesi susapnuoti atsakymą. Pabudus supranti, kad už lango vieninteliai žvėrys – besiganančios avys.
O kas tu, knarklį?
