Kitoje pusėje gatvės darbe, pūpso eilė baisių pastatėlių su musulmoniškom parduotuvėm, kavinė, į kurią tikrai niekada nenorėtum užeiti, prie kurios vyriškiai išsinešę staliukus sėdi visą dieną ir aptarinėja einamuosius reikalus. Šalia automobilių stovėjimo aikštelė. Visiškai paprasta. Joje stovi kokie trys automobiliai. Na, gal penki. Bet kai geroji/piktoji pamotė pamoja savo burtų lazdele, trečiadienio ir šeštadienio rytuj atėjus – pilka aikštelė virsta margaspalviu sausakimšu dideliu turgumi. Niekada apie tai nepagalvotum, nėra ten nei stalų, nei palapinių – automobilių stovėjimo aikštelė ir tai ne pilna – pusdieniui iš moliūgo virsta karieta. Žuvies pardavėjas – meistras, gaminantis Mitcubishi dėtales taip prisiduria prie algos, visada žada, kad žuvis šviežia ir pati geriausia. Mes tikim, nes prabanga būtų netikėti. Kiti dėdės viską parduoda “už vieną eurą”. Iš tiesų, daug ten visko už vieną eurą. Ir gumyčių į plaukus, ir kojinių, ir bananai, bet treninginės kelnės už du, o užuolaidos už penkis. Ir Snickersų maišelis – du. Bet svarbu garsiai rėkti, kad už vieną. Labiausiai man patinka tie stalai, kurie kvepia mėtom, petražolėm ir kitokiais žalėsiais. Tik mėtos visuomet primena Mohito gaminimo ritualus. Ir tas sausakimšas šurmulys, numindyti batai, į keturias puses tiesiami maišeliai daržovėms, įkalbinėjimai ritualai, išpūstos akys, jei perki tik vieną pomidorą, ant iešmo kepama mėsa – tęsiasi maždaug iki vidurdienio. Tuomet viskas nurimsta… autobusiukai išvyksta, vyrai skaičiuoja pelną, moterys kraunasi pirkinius į šaldytuvus, o po aikštę pasklinda šiukšlės. Milijonas nereikalingų šiukšlių. Maišelių nuo pirkinių.. nuriedėję klementinai, pabėgusi austrė, vėjo skraidomi popieriai, kartoninės dėžės – visa aikštelė kaip po karo. Ir nežinau, kada įvyksta tas momentas, kai viskas pasikeičia.. bet vakare, einant namo, matai kaip blizga asfaltas. Švarus, blizgantis asfaltas. Lyg nieko nė nebūtų buvę. Nei trypiančių kojų nei riksmo, nei suirutės. Vyriškiai ir vėl geria arbatą aptarinėdami einamuosius reikalus. Buvusią puotą išduoda tik dar nespėjusi išdžiūti drėgmė. Ir daugiau jokių pėdsakų.
Ir taip iki kito šeštadienio..
Kas būtų su tavim, žmogau, jei galėtum nusiplauti kiekvieną savo asmeninę “suirutę” taip, lyg pradėtum gyvenimą iš naujo, lyg nieko nebūtų buvę… Išvalyti visas šiukšles. Blizgėti vidumi ir nekantriai laukti kitų magiškų mostų. Patirti be pėdsakų…
