Fly me to the moon and let me see what the spring is like in the… Cyprus and Spain…
Vis dar nesu tikra, ko gyvenime būna daugiau. Praradimai gal visuomet atrodo didesni ir ryškiauįsirėžia. Ir paleistiį sunku, nes vis gi prarandi. Atradimas daugiau panašus į pėdos antspaudą ant smėlio, kurį ilgainiuiužpusto vėjas. Ar užliejus naujai bangai.
Aš atrandu keliaujant.Įvaikintus užsieniečių vaikus. Melagingas viešbučių nuotraukas. Pasislėpusius jausmus..Supratimą, kad žmogus negali pasiklysti, turėdamas žemėlapį. O paklydus,pamatai daug daugiau, nei tikėjaisi. Kad metro nėra toks sudėtingas sutvėrimaskaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kad kryptis visada turi du galus ir galutinęstotelę. Kad paklausus, visada gausi atsakymą (ar bet dažniausiai) ir tavenemokamai įleis į muziejaus tuoletą (but only for 1 minute!) ir žinoma paseks žvilgsniu ar tikrai laiku išeini. Nesu tikra,ar didesnis atradimas ar praradimas suprasti, kad komandiruotė niekada nebusatostogos, net jei ten, kur šilta. Visgi, bendradarbiai tikrai nėra takompanija, su kuriais reikia leistis ieškoti atradimų. Arba toks būdas – ne man.
Ir nesu aš ta mini-midi-maxi katedrų ir kitų reiškinių stebėtoja. Geriau aš valandų valandas eisiu ir stebėsiu.. žmones arba trečią kartą nueisiu į zoo.
Galėčiau keliauti viena tik visada yra rizika užsiliūliuoti vienatvės jausme. O po to, kalbėtis su šalia sėdinčiu keliautoju, nes „kodėl ne?“ ir dar dėl to, kad šiaip aš nesu asociali, nors kartais taip gali pasirodyti. Bet keliavimo pavieniui planą paliekam rudeniui. Žemėlapiais naudotis jau moku.
Be to, visada yra Starbucksas. Ten vis tiek šūkteli tave vardu, klaidingai užrašytu, ant puodelio frapučino. Ir tuomet tampi Europos gyventoju, kuri ne tokia jau ir didelė.
Be ironijos šį kartą. Ir be naujų suknelių. (Va čia tai praradimas!)