Prieš kokius dešimt metų su viena pažįstama mergina lialiakuojant svajonių princo tematika, į jo neturėjimą ji pareiškė: „dar nenusipelniau“. Daugiau komentarų nebuvo. Tuomet kreivai suraukiau antakį ir niekaip nesupratau, kaip ji gali būti nenusipelniusi… meilės. Kaip uždirbti ją reikia? Kokias atgailavimo apeigas atlikti? Kokie tie kriterijai, kai jau esi nusipelnęs. Nesupratau. Tada.
Šiandien labai aiškiai apčiuopiu „dar nenusipelniau“ jausmą. Tokį nelabai paaiškinamą, iki šaknų išsikerojusį, apaugusį pasąmoningais įsitikinimais, baimėmis ir aplipusį nežmoniška kalte. Tokį „dar nenusipelniau“, kurio nepanaikina jokios racionalios mintys ar draugų kreivai pakelti antakiai (su komentarais, nes jau amžius tas, kai linkę viską komentuoti). Tokį gyvą jausmą, alsuojantį tau į nugarą, kuris per paskutinius dvylika gyvavimo metų tapo tarsi natūrali nuolatinė būsena. Iš paskos sekančiu šešėliu. Niekada nepavargstančiu būti. Paklaidinančiu daugiau ir mažiau duobėtuose šunkeliuose.
Negaliu pasakyti, kurios čia istorijos gailiuosi, nes nei vienos atgal neatpatirsiu. Gailestis šiuo atveju – veltui švaistoma energija būtų. Visgi, būčiau norėjusi taip ryškiai „dar nenusipelniau“ jausmą šiek tiek anksčiau užuosti. Apčiuopti tą smegenų susikurtą priežasties-pasekmės ryšį, kodėl pasirinkimai tokie… migloti (čia taip gražiai pasakius).
Ir galų gale pamatyti, jog jokio išpirkimo nėra. Suprasti, kad nereikia į nieką įkopti, pasiekti, laimėti, nubėgti savo ar kitų susikurtų maratonų, kad nusipelnytum. Tokia tavo prigimtinė teisė. Tiesiog. Ir į tą norimą kelią, smarkiau akseleratorių numynus, važiuotum nuskindama šlagbaumą.
Tikiu, kad vienatvė neturi būti kaina, kurią moki už įsivaizduojamas savo nuodėmes.