Penktadienio rytas. Senamiestis, siaura gatvele grysta akmenimis kaukši moteris su kulniukais. Siauru sijonu ir lagaminu. Kulniukai ritmingai kaukši į grindinį, iš paskos trankosi lagamino ratukai – daug triukšmo sukelia moteris, kažkur kulniuodama penktadienio rytą. Bandau įsivaizduoti, kaip keliaus į oro uostą, nes pasibaigė darbinė konferencija, kurioje pristatinėjo naują kažką. Kokį skirtingą gyvenimą mes visi gyvenam, pagalvoju. Niekada nebuvau moteris su kulniukais. Niekada tokia būti nenorėjau, na nebent kokias 5 minutes kažkada jaunystėje. Bet dabar jau ir tų nesukrapštyčiau.
Šiaip apie darbą niekada nerašau. Gal dėl to, kad darbas ar karjera niekada nebuvo svarbių gyvenimo tikslų sąraše. Prioritetinėje lentelėje jie būtų užėmę kokį šimtasaštuoniasdešimtketvirtą vietą. Turiu įtarimą, kad dėl to ir keisti man juos lengva. Judi iš vieno taško į kitą, pagal atlyginimo ir norimo iššūkio tą akimirką dydį. Labai nuoširdžiai maniau, kad taip visą laiką ir bus. O galvą suksiu tik dėl tų visų prioritetiškai svarbesnių reikalų. Iki kol neįvyko kitaip.
Žmonės mėgsta kalbėti apie pastovumo laikinumą, ania? Tą labai gerai matau vaikuose. Viskas ten laikina. Pomidorų šiandien jau nebemėgsti, nors vakar nemėgai agurkų, šiandien batas didelis, ryt jau spaudžia. Praėjusią savaitę mylėjau Andrių, šią Petrą (vardai pakeisti, aut.past.). Na, ir taip su viskuo be išimties. Tik spėk gaudyt.
Šįryt nubudusi supratau, kad be mano žinios pasistumdė dalykai ir mano prioritetinėje lentelėje. Kai akimirką palaidojau viltį turėti šeimą, matyt nesąmoningai atsilaisvino kažkokia čakra ir pasidarė įdomu, kokiais čia dar gyvenime takais ir šunkeliais galima nuklysti. Taip su kiekviena diena toliau dirbant ar trinant užpakalį studijų sėdmaišiuose, takelis darosi įdomesnis, ryškesnis ir tikslingesnis. Pamažu, nedrąsiai lyg akvarele paišosi vizija to, kuo norėčiau būti užaugus. Su ta vizija, ateities darbas staiga pūpteli bent jau į prioritetinės lentelės dešimtuką. Ir ne, ten nėra nieko panašaus į kulniukus ir didelius ofisus. Gal net atvirkščiai.
Graži ta vizija ir mintis ją turėti šildo. Gali būti, kad kol baigsiu mokslus, dar trisdešimt keturis kartus pasikeis. Bet nieko tokio. Akvarelė ne tatuiruotė. Galima piešt ant viršaus.