Niekada nemėgau sniego. Pamačiusi pirmą baltą patalą niurzgėdavau “o nee” tiek kiek save pamenu. Niekada neišmokau džiaugtis tais žiemos teikiamais malonumais, o dovanas po egle man atrodė galėčiau susirinkti ir ten kur +25. Tikrai nesakau, kad dabar sniegynai man tapo būtinybė.
Aš vis dar galėčiau gyventi pasaulyje, kuriame sniegas neegzistuoja. Bet dabar nesvajoju užmigti meškos miegu vos prasidėjus šalnoms. Tai nebekelia pasišlykštėjimo jausmo, nes suprantu jį kaip kaitos ženklą. Kaip tą momentą, kurį turi pragyventi norėdamas sulaukti pavasario gaivumo. Kai gali šyptelti, pamatęs apklotus pakelės medžius. Neniurzgėti dėl slidumo po kojomis, purvo, nepatogumo, svogūnų sluoksnių po striuke, bet nusipirki naujus batus, kad lengviau to šviežumo lauktųsi. Šiemet pirmą kartą susitaikiau su tuo čežėjimu po kojomis be jokios neigiamos emocijos. Ir pirmą kartą gyvenime užkilau ant kalno. Tikrai nesu garantuota, kad dar kada nors tai pakartosiu.Prie lentos pritvirtintos kojos man sukėlė nenusakomą kiekį siaubo, o normaliems žmonėms tai lyg neša malonumą(?). Nusikaliau sau šokoladą vien už užlipimą. Na, ir viską taip skaudėjo, kad nieko apart šokolado daugiau nesugebėjau.
Vis gi, suprantu ką gali padaryti kalnai tiems – mažiau bailiams nei aš. Kažkurią sėdėjimo vidury kalno akimirką, turbūt kokį trečią kartą apsiverkus, sopančiu užpakaliu ir praradus bet kokią viltį kada nors iš tiesų pačiuožti nors šimtą metrų pro kampą mačiau apsnigtas pušis ir namų stogus. Besimaivančią saulę kaišiojančią liežuvį pro medžių šakas ir greitį pagavusius slidininkus lekiančius žemyn. Bet tada man liepė atsistoti. Gali būti, kad garsiai nusikeikiau. Žiemą reikia prisijaukinti pamažu.. Ir ne tiek sau. Kiek kolkas vežimėlyje miegančiai bambliai norisi užauginti ne viso ko baimes, o drąsą bandyti. Ir pasisekti. Arba ne. Bet tai jau kita istorija. Apie ją vakare parašysiu.
