Su visokiais trumpametražiais nesklandumais pasileidome su Vėtra į labai sėkmingas atostogas. Daugiau mažiau dviese – su savaitgaliniais vabaliuko pasidžiaugimo tėčiu intarpais ir naujais draugais. Kai visi pasveiko ir jau galėjome įkvėpti nekepto oro, prasidėjo pasimėgavimas gaiviu pušyno kvapu, sūriu drėgnu vėju, ir tuo mažu, kuris atbėgo susipažinti su Vėtra.…
Apie debesis.
Jei ilgesnį laiką vėpsai į dangų, gulėdamas ant žolės ar pro automobilio stoglangį, gali pamatyti tą kitą priešingą pasaulį, su žydrais vandenynais ir snieguotomis kalnų viršūnėmis. Tik mes tai vadiname dangumi ir debesimis. Tarp jų ir mūsų, kažkur viduryje joja balti pūkuoti žirgai, baltos meškos, slibinai ir kiti sutvėrimai atgiję vaizduotėje.…
Apie orą.
Tikrai apie nieką svarbaus.
Štai taip aš įsivaizduoju gyvenimą saunoje. Kai karšta atrodo net kvėpuoti. Tada stengiuosi kur nors pažeme gulėti namuose, nes žemiau – vėsiau. (O lyg turėtų atvirkščiai būti, jei pvz.: tikėtumėme, kad ten egzistuoja pragaras, į kurį eisi už visus minusinius karmos taškus.…
Apie varles.
Ne. Ne apie prancūzus.
Savaitgalį naktimis už lango prūde kvarkė varlės. Varlės, kurios taip ir netapo princais ir princesėmis. Bent jau taip įtariu, nes ko daugiau ten šitaip baisiai klykti? Aš tuo tarpu varčiausi nuo vieno šono ant kito maitindama savo nemigą ir galvodama apie jų nepaliaujamą pasipiktinimą dėl savo likimo gimti varlėmis ir niekuo daugiau nevirsti.…
Apie akimirkas.
Žaviuosi žmonėmis, kurie natūraliai moka matyti dienos džiugesius. Gal taip kiekvienas mokėtumėme, jei akimirką sustotumėme ir dėmesį atkreiptumėm. Na, juk bet kokiu atveju rastum, kuo pasidžiaugti. Neva – „Šiandien nesnigo. Bet juk birželis.. Na, taip. Tai kaip gerai, kad nesnigo.“ Ir panašiai.…
Apie mamas.
Ant savo odos turiu dvi tatuiruotes. Viena atsirado kažkada jaunystėje iš „nes taip sugalvojau“. Pamenu, kad kai ją darė iš skausmo buvau pamiršusi kvėpuoti. Daugiau nieko nepamenu. Ar todėl, kad tai buvo prieš 14 metų, ar dėl to, kad adatų sukeltas pojūtis sukėlė man amneziją – nesu tikra.…
Apie kitus gyvenimus.
Vaikštant mieste sutemus, visada stebiu žibančius langus. Ieškau to, kuriame norėčiau gyventi. Labai keista, bet kad ir kiek gražus būtų vaizdas to lango viduje, dar neradau tokio, kuriame iš tiesų norėtųsi būti. Gal kad atrodo ne savas? O kai ne savas, tai iš karto ir nejauku?…
Apie rytus.
Tyrai mamiškais reikalais kažkam sakiau nerašysiu, nes yra kas tokiu atveju grasino neskaityti. Bet negi dabar imsiu ir laikysiuosi savo duoto žodžio, jei taip pasaulyje dabar nemadinga? Gal ir nebūčiau rašiusi, jei nebūtų nutikęs šis šeštadienio rytas.
Tais kitokiais “moksliniais” šeštadieniais reikia keltis neįprastai anksti, nes mano varlytė yra tas “ilgai gyvuoju – ilgai miegu” paukštis.…
Apie pasirinkimus.
Pastebėjau, kad tašką B vis pasiekiu skirtingais būdais. Darau tą labai sąmoningai. Kartais keliu Š einu iki galo ir suku į kelią A. Kartais iš Š pasuku į kelią M, iš jo į kelią N ir tada į A. Kartais atsiranda dar kitas kelias, kurio pavadinimo nežinau, į kurį suku į kelią A, bet tai neturi jokios reikšmės, nes bet kokiu atveju – pasiekiu savo tikslą, tašką B.…
Apie sausį.
Sausis yra mano pilnatis. Atrodo, kad lygiai prieš septynerius metus jis atėjęs pakeitė mano DNR. Ir kasmet išaušus sausiui – išaušta keistų ir painių sapnų labirintai, susipynę su kasdieniais prisiminimais, nepriklausomai nuo to, kaip danguje keičiasi mėnuliai.
Sausį aš sapnuoju mamą.…